Lapkričio 24-osios balsavimas dėl Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo pakeitimo įstatymo projekto privertė dar kartą permąstyti, ko siekiame, kur esame, ko vis dėlto norime. Tikriausiai nesuklysiu, sakydamas, kad ne vieną salėje buvusį parlamentarą užliejo pasipiktinimo ir nevilties banga. Ne vienas pasijautė ridenantis Sizifo akmenį.

Kokią atominės energetikos strategiją parengė ministerija? Jokios strategijos – tik kalbos. Ignalinos atominė elektrinė bus uždaryta ir taškas, alternatyvų nėra. Žiniasklaida mirga nuo specialistų ir neišmanėlių komentarų. Ieškoma, kas kaltas, kad už elektrą teks mokėt gerokai brangiau. O kas kompensuos dalį lėšų, kurias prarasime? Kiek mokėsime už elektrą?

Pažvelgus į miesto vadovų veiksmus, mėginant susidoroti su krizės pasekmėmis, atrodo, kad miestą valdantys politikai beviltiškai demonstruoja idėjų impotenciją. Dėl politikų neišmanymo skriaudžiami visi miesto gyventojai, tarp kurių ir tarnautojai, ir mokytojai, ir sportininkai, ir kultūros darbuotojai.

Gavęs Šiaulių apygardos prokuratūros atsakymą dėl galimo valstybės turto švaistymo Šiaulių oro uoste, nustėrau. Negi Šiaulių apygardos prokuratūra gina tik privačius interesus? Prokuratūra pranešė atsisakanti ginti viešąjį interesą, nors tai yra pagrindinė jos funkcija.

„Pabandykite dieną prasimaitinti už keturis litus“, – pasiūliau savivaldybės vadovams, ketinantiems taupyti vaikų pietų sąskaita.