Lapkričio 24-osios balsavimas dėl Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo pakeitimo įstatymo projekto privertė dar kartą permąstyti, ko siekiame, kur esame, ko vis dėlto norime. Tikriausiai nesuklysiu, sakydamas, kad ne vieną salėje buvusį parlamentarą užliejo pasipiktinimo ir nevilties banga. Ne vienas pasijautė ridenantis Sizifo akmenį.
PVM tarifo sumažinimas reikalingas, kad šalies gyventojai imtų stotis ant kojų. Socialdemokratų frakcijos seniūno siūlymu šviežiai atšaldytai mėsai, žuvims, spaudai ir kitiems periodiniams leidiniams, knygoms, vaistams reikėtų taikyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Priėmus šį siūlymą pagyvėtų minėtų produktų prekyba, produktai taptų prieinamesni, atsigautų vartojimas, o mokesčiai grįžtų į šalies biudžetą.

Kurtieji to nė iš tolo girdėti nenori. Premjeras Andrius Kubilius su savo frakcijos nariais siekė užkirsti kelią PVM lengvatoms – jiems tai pavyko padaryti. Balsų dauguma buvo atmestas ne tik socialdemokratų, bet  ir vieno iš valdančiosios koalicijos partnerių atstovo – liberalcentristo Artūro Zuoko pasiūlymas.

Pateikimo stadijoje, prieš balsavimą kilo nemažai diskusijų. Seimo narys Valentinas Mazuronis paklausė projekto iniciatoriaus, kaip šis toliau dirbtų kartu su valdančiaisiais, jei jie pasiūlymą atmestų. Nė nesusimąstęs A.Zuokas atsakė. “Aš atsisakysiu Seimo nario mandato, jeigu šios pataisos nebus priimtos. Mandatas man duotas tam, kad aš kažką daryčiau. Jei negaliu nieko daryti, geriau eisiu ir dirbsiu kaip visi”.

Atsakymas natūralus ir tikras, neapgalvotas, bet teisingas.
Po balsavimo A.Zuokas tesėjo savo žodį. Pykčio ir nusivylimo pagautas jis pareiškė atsisakantis Seimo nario mandato. Puikiai suprantu kolegos parlamentaro poelgį ir jį pateisinu. Ir man, ir, turbūt, kitai nemažai daliai Seimo narių tą minutę pasirodė, jog mūsų darbas yra toks beprasmis, kaip Sizifo akmens ridenimas. Kad ir kiek besistengtų dalis parlamentarų pakeisti esamą situaciją šalyje, jų pastangos nueina šuniui ant uodegos vienu konservatorių mostu. A.Kubilius turi savo nuomonę – kitos jis paprasčiausiai nepripažįsta. Tad kokia prasmė vargti?

Politika – slidus reikalas. Dirbantys šioje srityje supranta, kaip svarbu turėti palaikymą. Tačiau net šito patys valdančiosios koalicijos partneriai nebegali gauti. Ar tokiu atveju koaliciją galima laikyti stipria? Ar tokia koalicija yra vieninga ir gali išlikti?

Manau, atsakymas vienas. Totalitarine jėga pagrįsta koalicija demokratiškame pasaulyje tiesiog absurdiška. Ir jei Premjeras, net po A.Zuoko atsistatydinimo nesusimąstys, koalicijai nebepadės niekas. Čia ne viešųjų ryšių akcija, kaip šiandien gali pagalvoti daugelis. Tuo metu, kai buvo kalbama apie mandato atsisakymą, salėje nebuvo kamerų. Šį poelgį gerbiu. O Vyriausybės vadovui A.Kubiliui linkiu kuo greičiau susidėlioti prioritetus, kad Seimo salėje nebūtų demonstruojamas užsispyrimas ir nepagarba dirbantiems politikams.