„Pensinį amžių pavėlinus iki 65-erių metų, būtų galima padidinti senatvės pensiją 7-15 proc.“.  Taip DELFI konferencijoje sakė Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.
Taigi, supraskite, mielieji, kad iš pensininkų atimtos pensijos bus grąžintos tik tada, kai Jūs sutiksite prailginti pensinį amžių, o jį prailginus galbūt pensijų iš viso nebereikės mokėti ?
Štai tokia logika vadovaujasi mūsų Vyriausybė reformuodama „Sodrą“, ir planuoja nuo 2011-2012 m. pradėti vėlinti pensinį amžių po pusmetį kasmet. Ketinama pasiekti, kad ir moterys, ir vyrai pensiją išeitų 65- erių. Tokiu atveju, vyrai šią ribą pasiektų per penkerius, o moterys – per dešimt metų. Šios reformos būtinumą sąlygoja, neva, du argumentai. Pirma, net turtingos šalys turi vėlyvesnį pensinį amžių. Antra, visuomenė senėja, nebepajėgdama finansuoti pensijų augančiai senų žmonių kartai.
Pirmiausia, tikrai nepagrįstas įtikinėjimas, kad lietuviai dirba per trumpai. Remiantis statistika, vyrų įstatyminis pensinis amžius pas mus mažesnis nei daugumoje ES senųjų narių turtingų šalių, o su dabartiniu moterų pensiniu amžiumi mes esame vidutiniokai ES. Tačiau svarbiausia ne į įstatymą įrašytas pensinis amžius, bet tas, kurio sulaukę žmonės realiai pasitraukia iš darbo. Tikrasis arba taip vadinamas efektyvus pensinis amžius Lietuvoje tik vieneriais metais trumpesnis už ES vidurkį ir net šiek tiek ilgesnis už naujųjų narių vidurkį. Kitose šalyse yra numatyta daug daugiau galimybių išeiti į pensiją anksčiau ir nemažai žmonių tuo naudojasi. Taigi, galima daryti išvadą, kad lietuviai dirba tik apie vienerius metus trumpiau nei vidutiniškai europiečiai, tačiau gyvena, kaip žinia, gerokai trumpiau – ypač vyrai. Sulaukus naujai siūlomo pensinio amžiaus (65 m.), Lietuvos žmonės gyventų ir pensijos lauktų 4-5 metais trumpiau. Taigi, lietuviai per visą gyvenimą dirba pakankamai ilgai, o sulaukę pensijos gyvena trumpai ir skurdžiai. Vakarų Europoje vidutinė žmonių gyvenimo trukmė yra kur kas ilgesnė nei Lietuvoje. Jei mes seksime kitų valstybių pavyzdžiu, Lietuvos gyventojai tiesiog trumpiau mėgausis poilsiu.
Toks mūsų valdžios ciniškas požiūris, kad tik pensinio amžiaus atitolinimas gali sutrumpinti mūsų senatvės kančias, dar kartą įrodo  mūsų Vyriausybės bejėgiškumą spręsti valstybės problemas arba jas spręsti tik pačių silpniausiųjų ir pažeidžiamiausiųjų gyventojų sluoksnių sąskaita, pasitelkiant tik jiems vieniems suprantamus argumentus – demografinė krizė, neišvengiamas Sodros deficitas, vėlyvesnis įstatyminis amžius turtingose šalyse. Ir visai nesvarbu, kad tie faktai tiktai „lyg ir akivaizdūs“. Svarbu, kad  veikimo laukas šįkart labai palankus – jaunimui pensijos dar nelabai svarbu, dabartiniai pensininkai jau pergyveno vieną pensinio amžiaus ilginimą po 1995 metų ir lieka tik vienintelis rūpestis – tie, kam liko iki pensijos keli metai ir tik jie vieni turės vytis sparčiai tolstantį taikinį. Deja, solidaraus palaikymo jie nesulauks nei iš vyresnių, nei iš jaunesnių, nes solidarumas lietuviams iš principo nebūdingas.
Kategoriškai pasisakau prieš tokią desperatišką ir nepagrįstą pensinio amžiaus didinimo politiką Lietuvoje. Nežaboti ir nepamatuoti  valdžios veiksmai ir sprendimai, kaip ir skubotai naktimis priimti mokesčių didinimo įstatymai, sunkina ne tik šiandieninį gyvenimą, bet ir ateitis, kuri dėl  neprotingų konservatorių valdžios sprendimų gali būti dar sunkesnė, be jokios vilties sulaukti pensijos.

Andrius Šedžius