Prokuratūra atsisakė ginti viešąjį interesą
Gavęs Šiaulių apygardos prokuratūros atsakymą dėl galimo valstybės turto švaistymo Šiaulių oro uoste, nustėrau. Negi Šiaulių apygardos prokuratūra gina tik privačius interesus? Prokuratūra pranešė atsisakanti ginti viešąjį interesą, nors tai yra pagrindinė jos funkcija.
Pradėsiu nuo pradžių. Vasarą vienoje iš vilkduobių Šiaulių oro uosto prieigose žuvo karys. Nutarta šias vilkduobes užpilti. Šiam darbui konkursą surengusi savivaldybė pasirašė prieštaringai vertinamą sutartį. Už pažadą užversti vilkduobes konkurso laimėtoja paskelbta įmonė turėjo nugriauti ir pavojų keliančius statinius. Statiniai tebestovi, o bendrovė ėmėsi „griauti“ žvyro sankasų, kurios galimo karo atveju nuo sprogimų turėtų saugoti karinius lėktuvus.
Iškart po šio sandorio kreipiausi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kurios paprašiau ginti viešąjį interesą. Keistas sutapimas – iškart po to pas mane atėjo vienas Šiauliuose žinomas asmuo ir pasiūlė gražiuoju atsiimti skundą – įspėjo, kad byla bus nutraukta. Aš atsisakiau. Netrukus pasirodė ir Šiaulių apygardos prokuratūros atsakymas, kuriame teigiama, kad prokuratūra viešojo intereso negins. Reikia suprasti, kad prokurorai gina tik privačius interesus. Žmonės jau seniai apie tai kalba, kad teisybė to pusėje, kieno storesnė piniginė. Gal prokuratūroje yra sąžiningų žmonių, kurie vis tai netyčia viešai pripažino?
Manau, svarbiausia ištirti, ar miesto vadovų sprendimu privačiai bendrovei atiduoti nugriauti Šiaulių oro uoste dar sovietų kariškių iš žvyro pastatytus inžinerinius įrenginius, nebuvo pažeistas visuomenės interesas. Mano įsitikinimu, šis savivaldybės sandoris – gėdingas ir nusikalstamas. Tūkstančiai kubinių metrų žvyro buvo atiduota už apgailėtinus keliolika tūkstančių litų. Kai pati bendrovė, pardavusi žvyrą, gali uždirbti šimtus tūkstančių litų. Netikiu, kad šimtus tūkstančių litų kainuojantį turtą atidavę asmenys nesuvokė, ką darantys. Kas gali paneigti, kad kažkas iš to neturėjo naudos?
Šiaulių apygardos prokuratūra, užuot pasirūpinusi viešuoju interesu, pasiūlė jos pačios sprendimą apskųsti Generalinei prokuratūrai. Kaip suprantu, jie patys pripažino, kad yra bejėgiai prieš Šiauliuose veikiantį politinį finansinį klaną, todėl man belieka pasinaudoti jų patarimu. Aš stebiuosi, kaip lengva ranka dedami parašai įvedinėti abonentinius mokesčius, skriausti ir taip nuskriaustus vaikus, pensininkus ir ta pačia ranka vėjais paleisti šimtus tūkstančių litų. Geras miesto šeimininkas taip tikrai nepasielgtų.
Turiu duomenų, leidžiančių man įtarti, kad tas nelaimingas konkursas galėjo vykti neskaidriai, kad buvo surengtas tik dėl akių. Dauguma konkurso dalyvių nė neįtarė, kokie turtai slypi tarp konkurso sąlygų eilučių. Ar ne keista, kad kažkur, Akmenės rajone veikianti įmonėlė staiga vienintelė sužino, kad pagal konkursą galės nusikasti žvyro pylimus? Mano manymu, šios įmonėlės ryšių su miesto politiniu elitu daugelis galėtų pavydėti, daugelis su konkursu susijusių savivaldybės darbuotojų net nežinojo, koks vaidmuo jiems teko. Baudžiamoji byla dėl galimo oro uosto turto grobstymo buvo iškelta ir prieš kelerius metus, tačiau nuslopo. Šįkart aš sieksiu, kad būtų išsiaiškintos visos tamsios istorijos, susijusios su oro uosto turtu, o atsakingi asmenys ištraukti į dienos šviesą.
Teks kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir prašyti ne tik atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės turto švaistymo Šiaulių oro uoste, bet ir įvertinti apygardos prokurorų kompetenciją.