Mes gyvename ypatingu laikotarpiu – likimas padovanojo galimybę gyventi tūkstantmečių sandūroje. Šiandien galime didžiuotis ir savo vardo tūkstantmečiu. Lietuva gyva jau tūkstantį metų. Nepaisant įvairių nuopuolių, kovų ir bandymų išlikti – sugebėjome laimėti. Pats didžiausias laimėjimas – Lietuvos laisvė. Tad esame įpareigoti ateities kartoms perduoti begalinį jausmą būti laisvais, kad po tūkstančio metų šalies ir tautos padėtis nesikeistų.
Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga visą šalį, o kartu ir sostinę sudrebino įspūdingi renginiai. Net keturias dienas Vilniuje vyko dainų šventė, kuri jau daugybę metų yra tarsi įaugusi į mūsų – lietuvių – kraują. Anksčiau Dainų šventės idėja buvo mums artima dėl tuometinės šalies padėties – šis renginys buvo vienintelė vieta, kurioje buvo galima viešai giedoti “Lietuva brangi”, simbolizuojančią mūsų vienybę, tautiškumą, meilę savo šaliai. Dabar esame laimingi galėdami laisvai, be baimės, be cenzūros reikšti savo mintis ir jausmus. Dainų šventė – dar vienas būdas parodyti pasauliui savo tautinį lobyną. Šiemet kartu su viso pasaulio lietuvių bendruomenėmis Dainų šventėje dalyvavo ir mano duktė Andrėja. Matydamas ją apsivilkusią tautiniais rūbais, puoselėjančią, mūsų tautos kultūrą suprantu, jog einame teisinga kryptimi. Šventė subūrė skirtingų kartų žmones, tačiau šie, nepaisant pastaruoju metu Lietuvą užgriuvusių ekonominių, finansinių sunkumų, sugebėjo savo skaidria nuotaika, savo šiluma ir šypsenomis įrodyti esą vienas kumštis.
Didžiuojuosi mūsų Lietuva ir linkiu jai gyvuoti dar tūkstantį metų. Tikiu, jog per tūkstantmetį ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio lauks daugybė pokyčių. Krizės prasideda ir baigiasi. Po kiekvieno nuopuolio laukia naujas ir staigus pakilimas. Reikia stengtis, kad pasaulis išlaikytų demokratiją. Demokratiškame pasaulyje karai, jėga yra netoleruotinos priemonės gerovei pasiekti. Tokiai nedidelei valstybei kaip Lietuva ekonominio stabilumo teks siekti žmonių atkakliu darbu ir protu. Tikiu, jog mūsų valstybė per kitą tūkstantmetį taps stipri ir finansiškai klestinti. O per tą laiką svarbiausia mūsų užduotis – ugdyti jaunimą, iš kartos į kartą perduodant mūsų protėvių kultūrą, papročius, puoselėjant kalbą, nes šalis be praeities yra šalis be ateities.