Su miesto Tarybos opozicijos lyderiu – apie pinigus, rinkimus ir šeimą

Justinas BUTKUS

„Mano galvoje skamba tėvo žodžiai: jeigu kaip strutis galvą sukiši į žemę, užpakalis vis tiek liks lauke“, – juokiasi Šiaulių miesto
tarybos narys, socialdemokratas Andrius Šedžius. Daugelis jau pastebėjo, kad iš dabartinės miesto Tarybos jis išsiskiria savo veiklumu. Rėžiama tiesa iš miesto Tarybos tribūnos, šūsnis sprendimų projektų, susitikimai su miesto gyventojais. Andrius Šedžius sako, kad į Seimą eina ne sėdėti, o dirbti. Todėl sieks ministro arba premjero posto. Politiko užmojus palaiko ir prezidentas Algirdas Brazauskas.

Į politiką pastūmėjo… dvasininkas

Pokalbiui politikas atskuba iš susitikimo su sporto veteranais, prieš tai dirbo Tarybos nario priimamajame.

- Verslas sekasi, turite laimingą šeimą, kas privertė sukti į politiką? Kodėl pasukote į politiką?

- Kartą teko bendrauti su vienu visiems labai gerai žinomu dvasininku, kuris tarsi tarp kitko, paklausė: „Visi, atėję į žemę, turime
atlikti savo misiją. Kokia tavo misija?“ Neturėjau ką atsakyti. Ir jis man sako: pragyvensi gerai gyvenimą, sočiai, laimingai, turėsi pinigų ir išeisi. Ir niekas tavęs nebeprisimins. Tačiau, jeigu kažką padarysi savo tautai, savo šaliai – tave prisimins, gyvensi žmonių širdyse. Tai yra amžinas gyvenimas. Ir kai jis tai pasakė, susimąsčiau. Jis teisus, jeigu nori gyventi ir po savo mirties, turi kažką gero padaryti žmonėms. Tie žodžiai mane labai stipriai paveikė…

- Dėl to atsisakėte ir Tarybos nario algos?

- Jei reikia kokių nors dokumentų – savivaldybės darbuotojai pateikia, padaro kopijas. Sakykite, kokioms kanceliarinėms išlaidoms Tarybos nariai išleidžia tūkstantį litų per mėnesį? Jeigu Tarybos nariai atsisakytų savo algų, per mėnesį susidarytų maždaug 30 tūkstančių litų suma – išeitų maždaug po tūkstantį kiekvienai nevyriausybinei organizacijai. Štai tada, pinigai būtų panaudoti prasmingai – nemanau, kad politikai tokie nuskurdę, jog neišgyventų be tų pinigų.

- Vargu ar iki šiol kuris nors miesto Tarybos narys yra pasiūlęs idėjų, sprendimo projektų. Turite gerą komandą?

- Geriausia komanda – šiauliečiai, kurie ateina į priėmimus su idėjomis. Štai neseniai į priėmimą atėjęs šiaulietis Pranas Voitechovičius atnešė savo pasiūlymą, pagal kurį rengsime įstatymo projektą. Nes žmogus atrado, kaip sutaupyti net 40 procentų šildymo išlaidų. Fantastiška idėja, kuriai pritarė net ministerijos, tuo labiau, kad žmogus įrodė praktiškai, sutvarkydamas daugiabutį, kuriame gyvena.

- Kai miesto Taryboje su savo frakcijos atstovais pasiūlėte ištaisyti klaidą ir skirti daugiau lėšų vaikams maitinti, ir valdančiosios koalicijos atstovai stebėjosi, kodėl geros idėjos kyla opozicijai.

- (Juokiasi) Dabartinės koalicijos bėda – kai nėra gero vadovo, prasideda chaosas. Administracijos vadovas ateina į komiteto posėdį ir
sako: manęs neklauskite, aš nieko nežinau. Ką reiškia nežinau?! Tokį žmogų reikia atleisti ir vyti kuo toliau, ką jau seniais siūlėme.

- Taryboje dar siūlėte įteisinti nemokamą važiavimą pensininkams, grąžinti gyventojams permokėtą „gyvatuko mokestį“…

- Žinote, kai žiūri verslininko akimis, skaičiuoji. Pavyzdžiui, dabar miesto biudžetas yra beveik 300 milijonų litų. Tai – beveik
milijonas litų per dieną. Milijonas – baisūs pinigai. Turint tokius pinigus galima taip išblizginti miestą, pasirūpinti vaikais, senjorais… Jeigu sprendimą dėl nemokamo pensininkų važiavimo būtų parengusi valdančioji koalicija, manau, jis būtų patvirtintas. Iš tiesų kvailos ambicijos…

Rinkimų kampanijų pinigus – žmonėms

- „Pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo“. Taip galima pasakyti apie rinkimus. Kandidatuosite „Saulės“ rinkimų apygardoje. Žadėsite, „griešysite“?

- Man geras vardas svarbiau už viską. Vardą kuri daugybę metų, o susigadinti gali per akimirką. Todėl susitikimuose su žmonėmis ir prieš rinkimus į miesto Tarybą, ir dabar sakau – po ketverių metų drąsiai žiūrėsiu jums į akis ir atsiskaitysiu. Jeigu matysiu, kad negaliu tinkamai atstovauti – dėsiu mandatą, tegul ateina žmogus, kuris gali geriau dirbti. Kaip sakė vienas protingas žmogus, visiems galima kvailinti vieną žmogų, bet vienam negalima apkvailinti visų – atsiras, kurie atrinks pelus nuo grūdų. Todėl neturiu
iliuzijų, kad apgavus vieną kartą, bus galima apgauti ir antrąjį.

Daugiabučius renovuoti už valstybės lėšas

Andrius Šedžius:

- Kai manęs klausia, ar kazino žaidžiu – atsakau: ne, aš pinigus užsidirbu, nes nemokamų pinigų nebūna. Kai išleidžiu uždirbtus pinigus, žiūriu, kad jie būtų išleisti tikslingai. Nesvarbu, ar tai mano pinigai, ar biudžeto. Man jų gaila, nes žinau, kiek kainuoja. Kai paprašė į lopšelius-darželius atvežti smėlio, – net nesuabejojau, nes žinau, kad tie pinigai bus išleisti tikslingai. Kai reikia paremti daugiavaikę šeimą, vaikų namus ar visuomeninę organizaciją – ranka nesuvirpa. Ir matant, kiek partijos išleidžia lankstinukams, plakatams, man skauda širdį – verčiau tuos pinigus atiduotų žmonėms. Išrinks, neišrinks, bet pinigai liks žmonėms. O dabar – tai
vėjais paleisti pinigai… Lankiausi Ragainės mokykloje. Mokytoja sako, mūsų mokykla gera – šilta, sienos plytinės, tačiau langų rėmai kiauri – ranką galima iškišti. Langams reikia 320 tūkstančių litų. Pagalvokime, kiek būtų galima sutaupyti vien tik pakeitus langus. Jie atsipirks per kelis šildymo sezonus. Lygiai tas pats su daugiabučiais – jeigu investuotume šiandien, renovuotume visus daugiabučius, tie pinigai valstybei grįžtų, jie neprapultų.

- Ką jums reiškia šeima?

- Man šeima – didžiausia vertybė. Pirmoji šeima – mano tėvai ir sesuo, juos be galo myliu. Mano senoliai… Aišku, dabar likusi tik močiutė, kuri man labai brangi. Šeimoje – pirmieji žingsniai. Esu dėkingas tėvams, kad jie skiepijo meilę žmogui, savo tautai, tėvynei. Turėjau daugybę progų išvažiuoti gyventi ir dirbti į užsienį, tačiau likau čia – savam krašte, gimtajame mieste. Čia yra tai, dėl ko gyvenu. Tėvas – tas žmogus, kuris mokė atsakyti už savo veiksmus ir sprendimus, nevengti atsakomybės. Galvoje skamba
tėvo žodžiai – jeigu kaip strutis sukiši galvą į žemę, užpakalis vis tiek liks lauke. Todėl priimu bet kokį iššūkį gyvenime. Žinoma, mama norėjo, kad eičiau jos pėdomis, būčiau mokslo žmogus, studijuočiau doktorantūroje ir pan. Gyvenimas susiklostė taip, kad tapau verslininku – buvo toks laikmetis, kuris palankus metas verslui, padėjo nuovoka. Be to, visada jaučiau šeimos paramą –

žinau, kad jei kokia bėda, visada galiu skambinti, priims, išklausys. Tėvas duoda neblogų patarimų. Nors, pripažįstu, ne visada jų klausau, jei manau kitaip. O antroji šeima – mano žmona ir mano dukros Aleksandra ir Andrėja. Stengiuosi, kad užaugtų doros, savarankiškos. Ir kai žiūriu į jas matau, kad giliai širdyje jos tokios pat maištininkės, kaip ir aš. Klauso, bet stengiasi daryti savarankiškai. Man visada patiko žmonės, kuriuos gal būt reikia palaikyti, bet ne stumti. Nemėgstu žmonių, kurie tik laukia nurodymų, ką daryti.

- Gyvenant tokiais tempais – Didžioji Britanija, Rusija, Baltarusija, Austrija… Lieka laiko šeimai?

- Laiko… Labai labai trūksta. Juokauju, kad lėktuvuose praleidau tiek valandų, jog galėčiau gauti lakūno licenciją… (Juokiasi, o po
to atsidūsta, – red. past.). Norėčiau skirti daugiau laiko šeimai, bet gyvenimas toks, kad norisi dalyvauti visur, norisi daug nuveikti. Bet turiu nuostabią žmoną, kuri viską kompensuoja. Žinau, kad dukromis bus pasirūpinta ir gerbiama vaikų teisių gynėja Šalaševičiūtė neįtrauks į socialinės rizikos šeimų sąrašą, – juokiasi Andrius Šedžius.

Šaltinis: dienraštis “Šiaulių naujienos”